Seminaras „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėja ir likimas tautų istoriografijoje“
2006 m. gruodžio 2 d., šeštadienis
Šių metų gruodžio 2 d. rytą į Vilniaus universiteto senato salę rinkosi jau III projekto „LDK paveldo dalybos“ seminaro „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėja ir likimas tautų istoriografijoje“ dalyviai. Šis seminaras iš ankstesnių išsiskyrė pranešėjų gausa, mat šįkart jame dalyvavo net trijų, LDK paveldu suinteresuotų valstybių – Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos – atstovai (pirmasis seminaras buvo skirtas ukrainiečių istoriografijai, o antrasis – žydiškajai problematikai). Rusiškąsias LDK istorijos koncepcijas pristatė svečias iš Sankt Peterburgo doc. dr. A. Filiuškinas, o jam referavo doc. dr. A. Kulakauskas. Baltarusiškosios LDK vertinimo perspektyvos problematiką aptarė net du Baltarusijos istorikai – prof. H. Sahanovičius (Minskas) ir prof. D. Karevas (Gardinas). Lietuvių ir lenkų tautinių – kultūrinių ryšių bei distinkcijų Gordijaus mazgą narpliojo garsus lenkų istorikas prof. H. Wisneris su prof. E. Gudavičiumi.
A. Filiuškinas atskleidė koreliaciją tarp Rusijos tarptautinės politikos krypties kaitos bei naujų LDK istorijos traktavimo diskursų atsiradimo. Tiesa, po pranešimo kilusiose diskusijose buvo konstatuota, jog istorikai ne visada operatyviai generuoja ar adaptuoja politinių aktualijų padiktuotas koncepcijas, tačiau visi seminaro dalyviai sutiko, kad neigti politikos įtaką istorijos paradigmoms yra beprasmiška. Svečias iš Rusijos pripažino, jog rusų istorikų koncepcijose LDK niekada neegzistavo kaip savarankiškas istorijos subjektas. LDK Rusijoje domėtasi tiek, kiek ji buvo aktuali pagrindžiant ar papildant tam tikrą Rusijos istorijos modelį, pvz., į amžinos grėsmės iš išorės koncepciją LDK istorijos siužetai buvo sklandžiai įkomponuoti pateikiant Rusiją kaip LDK ekspansijos auką, o išryškėjus Rusijos imperialistinėms aspiracijoms pasirodė LDK- kaip senų rusiškų žemių - istorijos variantas. Svečio mintis papildė A. Kulakauskas, pristatęs istorinę carinės valdžios vykdytos rusifikacijos politikos Lietuvoje perspektyvą.
Baltarusiškąsias LDK istorijos koncepcijas, kaip jau minėta, pristatė du mokslininkai iš kaimyninės šalies. Prof. Sahanovičius pateikė mokslinę klausimo traktuotę, taip iš aptariamo klausimo diskurso eliminuodamas lietuviams nelabai priimtiną radikaliai nacionalistinę Jermalovičiaus poziciją kaip profanišką. Vis tik istorikas pripažino, jog nacionalistinės tendencijos baltarusiškoje LDK istoriografijoje yra išties ryškios, ar net dominuojančios. Tai puikiai iliustruoja pats Baltarusijoje vartojamas LDK pavadinimas – Baltarusijos – Lietuvos valstybė (autorius priminė, jog 1920 m. LDK vadinta nacionalistiškai kiek švelnesniu Lietuvos – Baltarusijos valstybės terminu). Taip pat prelegentas pažymėjo, jog nemažai sumaišties į dar tik besiformuojančią savarankišką baltarusių istoriografiją įnešė dabartinis politinis režimas.
Į gana griežtus prof. H. Sahanovičiaus pasisakymus išsyk sureagavo jo kolega iš Gardino prof. D. Karevas. Užsimezgusi diskusija tarp svečių iš Baltarusijos tik patvirtino pranešėjo išsakytas mintis apie homogeninės LDK istoriografijos Baltarusijoje nebuvimą, įtampą tarp skirtingų pozicijų besilaikančių istorikų bei kontroversiškus režimo vertinimus. Prof. D. Karevas gynė optimistiškesnę poziciją. Jis išskyrė tris pagrindines, šiandien Baltarusijoje egzistuojančias LDK istorijos koncepcijas: naująją „Vakarų krašto“, nacionalistinę ir Liubavskio mokyklos suformuotą pozityvistinę. Daugiausiai vilčių pranešėjas siejo su vis stiprėjančia šaltiniotyrine – archiografine kryptimi, kurios rezultatai turėtų tapti stipria atrama tolesniems tyrinėjimams. Prelegentas gynė baltarusiškos nacionalinės istoriografijos užuomazgų senumą, tačiau pripažino, jog ji dar nepajėgi pateikti LDK istorijos sintezės, o Baltarusijoje dominuojantis istoriografijos žanras yra monografijos ir publikacijos. Nors abu Baltarusijos istorikai laikėsi gana skirtingų teorinių prieigų , tačiau vienbalsiai pabrėžė, kad LDK yra organiška Baltarusijos istorijos dalis. Jei ukrainiečių, rusų ar lenkų istorikai LDK istoriją dažnai „pajungia“ savo valstybių ir/ar tautų istorijos koncepcijoms, neišskirdami LDK kaip savarankiško istorijos subjekto, tai baltarusiams LDK yra neatsiejama savos istorijos dalis, kas diktuoja visiškai kitokį santykį su LDK paveldu bei itin suaktualina LDK paveldo dalybų problemą.
Prof. H. Wisneris ir prof. E. Gudavičius dėmesį sutelkė ties lietuvių ir lenkų tautų politinio sambūvio padiktuotais kai kuriais tautiniais fenomenais. Jau vien pranešimų pavadinimai atskleidė gana paradoksalią dviejų tautų santykių bei sąveikos raidą – svečias iš Varšuvos perskaitė pranešimą „Dvi Lietuvos XIX – XX a. pradžioje“, o prof. E. Gudavičius „Dvi Lenkijos XVII – XVIII a.“. Prof. H. Wisneris aptarė lietuvių tautinio atgimimo metu išryškėjusią distinkciją tarp etninių lietuvių (juos istorikas vadino naujaisiais lietuviais) ir Lietuvos lenkų. Pastarieji atsidūrė gana keblioje padėtyje apibrėždami savo tautiškumą – negalėjo pritapti prie lietuvių tautos, kur lietuvių kalba tapo tautiškumo manifestacija, tačiau politinėje plotmėje jautėsi teisėtais LDK paveldo perėmėjais. Prof. E. Gudavičius savo pranešimą pradėjo provokatyviu Simono Stanevičiaus Odės sugretinimu su Lenkijos himnu tapusia giesme „Jeszcze Polska nie zginęła..“. Šis palyginimas istorikui tapo atspirties tašku ieškant kitų lenkų kultūros dominavimo apraiškų LDK XVII – XVIII a. Profesorius lietuvius šiame laikotarpyje įvardino kaip lenkų makrotautos „potautę“, iš kurios seka ir dviejų Lenkijų paradigma.
Seminaras užsitęsė kur kas ilgiau, nei tikėtasi. Ilgos istorikų diskusijos tik patvirtino tokių seminarų aktualumą bei pripažino, jog esama tiek neišspręstų LDK paveldo „dalybų“ klausimų, kad būtų galima kiekvienos LDK palikimo dalimi „suinteresuotos“ šalies problematikai surengti po atskirą konferenciją.