Seminaras „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“
2006 m. spalio 27 d., penktadienis
Spalio 27 d. Mykolo Romerio universitete įvyko antrasis projektui „LDK paveldo dalybos“ skirtas seminaras „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos.“
Sveikinimo žodį pirmasis tarė seminaro šeimininkas – Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc.dr. Antanas Kulakauskas. Jis pabrėžė, jog LDK paveldo įsisavinimas yra ne tik mokslo, bet ir politikos bei kultūros reiškinys. Dėl šios priežasties perėmę pirmosios Lietuvos Respublikos tęstinumą drauge tapome šio laikotarpio istorinių prieigų prie LDK paveldo paveldėtojais, o pirmajai Respublikai buvo būdingas atsiribojimas nuo LDK palikimo. Taip pat doc.dr. A.Kulakauskas pažymėjo, jog į LDK paveldą turi teisę pretenduoti ne tik jos teritorijoje įsikūrusios tautos: lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai, bet ir tautinės mažumos, veikusios LDK erdvėje bei ją turtinusios savo kultūra.
Būtent apie gausiausią LDK tautinę mažumą – žydus pranešimą „LDK koncepcijos litvakų kultūroje“ – perskaitė prof.habil.dr. Dovydas Kacas (Dovid Katz). Profesorius pristatė LDK atminimą, kuris užfiksuotas XIX-XX a. rengtuose ekspedicijose. Paaiškėjo, jog žydų bendruomenė išsaugojo gana pozityvų LDK vaizdinį. Litvakų istorinėje savimonėje ypač sureikšmintos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Vytauto figūros dėl jų nuopelnų LDK žydams. Labai įdomi buvo pranešimo filologinė dalis, kur pristatyta, kokiais terminais žydai įvardijo LDK , įvairuojančią jų raišką skirtinguose dialektuose. Visus seminaro dalyvius labiausiai nustebino tai, jog LDK žydų kultūrinės tendencijos iš esmės sutapo su visoje LDK pastebimais procesais. XVI a. LDK žydų bendruomenė, daug „importavusi“ mokytojų iš Vakarų Europos, XVII a. pati tampa „eksportuotoja“. Ypač gausus būrys mokytų vyrų į Vakarų Europą pasitraukė po XVII a. vid. krizės, dėl ko pradėta ant žydų knygų viršelių pabrėžti autoriaus kilmę iš Vilniaus ar Lietuvos, nes tai tapo savotišku kokybės ženklu. Garsiausi šio laikotarpio emigrantai iš LDK buvo Shakh (1621-1662) ir Moyshke Rivkes. Seminaro dalyvius itin sudomino XVIII-XIX a. LDK žydų bendruomenę lydėję kultūriniai-konfesiniai konfliktai bei atskirų ideologinių arealų susidarymas, iš esmės sutapęs su LDK etniniais regionais: musakizmo judėjimas įsitvirtino Žemaitijoje, litvakizmas – vad. Tikrojoje Lietuvoje, o chasidizmas – rytinėse LDK teritorijose. D.Kacas dar kartą visus nustebino atskleidęs, jog litvakas buvo ne etninė, bet konfesinė kategorija, susiformavusi XVIII-XIX a., taip pažymint antichasidišką laikyseną. Beje, kurį laiką žodžiu „litvakas“ buvo reiškiama negatyvi nuostata asmens atžvilgiu, tačiau pamažu menkinamoji konotacija silpo.
Po D.Kaco pranešimo kilusiose diskusijose seminaro dalyviai padarė išvadą, jog tik žydų bendruomenė išlaikė vientisą LDK atmintį. Be to, žydų bendruomenė buvo reikšminga kaip LDK jungianti grandis, kuri savo visuotinumu gali būti sulyginta tik su lietuvių politine kultūra. Prof. Alfredo Bumblausko pranešimas buvo skirtas Lietuvos istoriografijoje vyraujančių LDK istorijos koncepcijų peržiūrai. Tai istorikas padarė per konkretaus epizodo prizmę. Jo pranešimas, pavadintas „LDK karališkasis likimas: Gediminaičiai ir Elzbieta II“, buvo skirtas konceptualiam reakcijos į autoriaus genealoginių Gediminaičių ir Elzbietos ryšių paskelbimą komentarui. Prof. A.Bumblauskas pabrėžė, jog jo „atradimas“ Anglijos karalienės Elzbietos II vizito Lietuvoje metu buvo paskelbtas kaip politinę, bet ne istorinę vertę turintis dalykas. „Amžinojo“ prof. Edvardo Gudavičiaus ir prof.A. Bumblausko oponento Tomo Baranausko reakcija į pastarojo istoriko paskelbtus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealoginius ryšius su Anglijos karaliene dar sykį atskleidė dviejų LDK istorijos naratyvų (etnocentristinio ir europeizacinio) supriešinimą. Istorikas pripažino savo oponento faktografinį išmanymą, tačiau apgailestavo, jog čia T. Baranausko tipo istorikų talentas ir sustoja, dėl ko juos profesorius leido sau įvardinti tokiu vaizdingu apibrėžimu, kaip „faktokrapštinė“ pozicija, kuri, be to, yra ir „šakalinė“. Mat diskusijos lauke figūruoja ne tik faktinė medžiaga, o ir ja susidomima tik po tam tikrų kitai koncepcijai atstovaujančių istorikų darbų bei idėjų paskelbimo.
Istorikas dviejų skirtingų naratyvų esmę išreiškė dviem vaizdiniais. Lituanocentristinę Adolfo Šapokos suformuluotą Lietuvos valstybės idėją išreiškia LDK „nuo jūros iki jūros“ žemėlapis. Tuo tarpu Edvardo Gudavičiaus idėją – judėjimą į Europą - perteikia Strasbūro Šv.Petro Jaunojo (St. Pierre-le-Jeune) bažnyčioje esanti kartografinė išraiška XV a. I p. freskos, vaizduojanti „tautų žygį prie kryžiaus“. Pirmu atveju Lietuvos valstybė yra pakankama vertybė, o Vytauto laikai – jos galios kulminacija. Antruoju atveju Lietuva yra Europos tautų bendrijos narė, o Vytauto epocha traktuojama kaip kelio į Europą pradžia.
Šių dviejų naratyvų konfrontacijos kontekste kitokią reikšmė įgijo ir Gediminaičių dinastijos genealoginiai ryšiai su Anglijos karaliene. Prof. A.Bumblauskas pripažino, jog Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealoginiai ryšiai su Europos monarchų šeimomis nėra joks išskirtinis dalykas, tačiau būtent tas neišskirtinumas ir yra vertybė, nes monarchiniai ryšiai yra realija, daranti mus Europos kraštu. Seminare išsakytas prelegentų idėjas apibendrino baigiamąjį žodį taręs doc.dr.A.Kulakauskas. Jis gvildentose problemose įžvelgė ryšį su šiandieninėmis politinėmis realijomis, ką patvirtino ir sklandus diskusijos nukrypimas nuo rusėnų problematikos į dabartinės Baltarusijos politinės situacijos aptarimą. Doc. dr. A. Kulakauskas taip pat pabrėžė, jog nors į nacionalizmą šiuo metu priimta žvelgti nepatikliai, tačiau šiuolaikinio tarptautinio pasaulio sistemą pagrindė būtent nacionalizmas. Kaip tik dėl šios priežasties kyla tam tikrų nesklandumų, interpretuojant LDK paveldą, kuris neturi nieko bendra su nacionalizmu, nes LDK netapo teritorine valstybe.