Seminaras „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėja ir likimas tautų istoriografijoje“
2006 m. spalio 7 d., šeštadienis
2006 m. spalio 7 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto V. Krėvės auditorijoje virė karštos diskusijos apie daugiatautės LDK paveldo įsisavinimo bei įsisąmoninimo tendencijas Ukrainos istoriografijoje. Seminaru „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėja ir likimas tautų istoriografijoje“ buvo pradėtas bendras VU, istorinės atminties akademijos ir M. Romerio universiteto projektas „LDK paveldo dalybos“, kurį sudarys seminarų ciklas, skirtas susipažinti su skirtingose tautinėse bendruomenėse egzistuojančiomis skirtingomis, kartais ir prieštaringomis LDK istorijos traktavimo koncepcijomis bei paieškoti ir įvesti į diskursą multiperspektyvinę prieigą prie šios daugiatautės valstybės istorijos, o taip pat ją aktualizuoti šiandieninės Lietuvos tarptautinės politikos kontekste.
Pirmasis seminaro dalyvius pasveikino VU Istorijos fakulteto, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas prof. Alfredas Bumblauskas. Istorikas pranešime „LDK politinė aktualija šiandieniniame geopolitiniame kontekste“ pagrindė LDK paveldo daugiatautiškumo perspektyvos aktualumą formuojant Lietuvos tarptautinę politiką Rytų Europos kryptimi. Aiškėjant, jog Lietuvai įstojus į ES bei NATO, Šiaurinė kryptis (jos simboliai – Latvija ir Estija) Lietuvos užsienio politikoje pamažu išsisemia, vis svarbesnė tampa Lietuvos užsienio politikos orientacija į Rytų Europą – Baltarusiją ir Ukrainą. Anot profesoriaus, gerinant Lietuvos ir Ukrainos tarpusavio bendradarbiavimą, itin reikšmingu tampa pozityvus bendro istorinio-kultūrinio paveldo įvedimas į diskursą. A. Bumblauskas išdėstė ne tik siekiamybes, bet ir konkrečius jau suplanuotus darbus, kuriais siekiama atgaivinti LDK kaip daugiatautės valstybės istorinę atmintį. Istorikas išvardijo tokius šiuo metu jau rengiamu projektus: LDK virtualaus archyvo kūrimas, LDK užsienio politikos ir diplomatijos šaltinių korpuso leidyba; LDK enciklopedija, kurios rengime turėtų dalyvauti penkių šalių mokslininkai; ruošiamas CD „LDK Europos kelyje“; Algimanto Aleksandravičiaus kuriamas fotografijų albumas „Ukrainos veidai“.
Po prof. A.Bumblausko pasisakymo pasisveikinimo žodį taręs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius Žygimantas Pavilionis pritarė profesoriaus išsakytoms mintims, pakomentuodamas vis intensyvėjančius ryšius su Ukraina bei Lietuvos indėlį formuojant visos ES užsienio politikos kryptis Rytų Europoje.
Toliau savo idėjomis dalinosi prof. A.Bumblauskas. Jis perskaitė pranešimą „LDK paveldo dalybos kaip LDK užmaršties rezultatas“, kuriame buvo susitelkta ties sunkiai istorinėje lietuvių sąmonėje kelią besiskinančią LDK kaip savarankiško istorijos subjekto idėja. Istorikas atskleidė supriešinimą tarp dviejų LDK istorijos koncepcijų – etnocentristinės lietuviškosios prieigos ir multiperspektyvinio regioninio požiūrio. Profesorius apgailestavo, kad LDK kaip daugiatautės Vidurio ir Rytų Europos valstybės idėja Lietuvoje yra gožiama pagoniškosios Lietuvos koncerto, kuriame LDK istorija traktuojama kaip „tikrosios“ Lietuvos civilizacijos regreso istoriją, nulemta „svetimųjų“ įsikišimo. Akivaizdu, jog tokia koncepcija jau senstelėjusi ir nebeatitinka Lietuvos kaip pilnateisės ir pilnavertės tarptautinės bendruomenės narės, politinių ir kultūrinių aspiracijų. Tokios koncepcijos susiformavimui bei įsitvirtinimui lemiamu veiksniu buvo tai, jog XIX a., kuriantis mokslinei Lietuvos istoriografijai, Rusijos imperija sąmoningai stengėsi naikinti kultūrinę „Šiaurės Vakarų krašto“ atmintį, o vėliau, Tautinio atgimimo metu, lenkiško bei rusėniško LDK elemento ignoravimas lėmė visos LDK istorijos ignoravimą. Archetipinės pagoniškosios idėjos gajumas sąlygoja LDK sintetinės idėjos lėtą skvarbą ne tik į populiariąją sąmonę. Tokia situacija Lietuvoje, turinti daugiau ar mažiau analogiškų variantų Baltarusijoje bei Ukrainoje, sudaro palankią terpę plisti „LDK paveldo dalybų“ fenomenui. Kaip vieną iš būdų šiai būklei keisti profesorius pasiūlė kiekybiškai plėsti bendrus tyrimus su ukrainiečiais.
Seminaro pagrindinė pranešėja iš Ukrainos Katerina Kiričenko, Ukrainos Istorijos instituto Kijeve jaunoji mokslinė darbuotoja, perskaitė pranešimą „LDK Ukrainos istoriografijoje: permainos ar sekimas stereotipais.“ Istorikė gana kritiškai įvertino LDK skirtą Ukrainos istoriografiją tiek kiekybinėje, tiek kokybinėje plotmėje. Visų pirma K. Kiričenko pažymėjo, jog LDK istoriją Ukrainoje tyrinėja negausus istorikų kolektyvas – dviem mokslininkams LDK problematika yra pagrindinė tyrimų kryptis, o dar 5-6 Ukrainos istorikai LDK istorija domisi epizodiškai. Taip pat egzistuoja kalbos problema – vos keletas ukrainiečių istorikų gali skaityti lietuviškus tekstus. Tokia situacija stabdo ne tik faktografinės medžiagos sklaidą Ukrainoje, bet ir sudaro prielaidų klestėti izoliuocististinei ukrainietiškajai LDK istorijos perspektyvai, kai LDK domimasi tik tiek, kiek joje veikia ukrainietiškas elementas. Viešnia iš Ukrainos pažymėjo, jog ši koncepcija yra labai priklausoma nuo nacionalinio mito ir istoriografinių kanonų. Pastarųjų genezę prelegentė susiejo su tarpukario Ukrainos istorijos M. Hruševskio istoriografiniu palikimu. Taip pat reikšmingas ir sovietinis palikimas – sovietinės okupacijos metais buvo istorikams rekomenduojami „pilietiškai korektiški“ Ukrainos istorijos siužetai, iš kurių plačiausiai eksploatuoti Kijevo Rusios ir kazokų epizodai.
M. Hruševskio suformuoto nacionalinio istoriografinio kanono gajumą liudijo ne tik istorikės pavardinti tiek populiariojoje, tiek mokslinėje literatūroje gausiai aptinkami nerefleksyvūs bei nekritiški sekimai šiuo Ukrainos istorijos korifėjumi, bet ir auditorijoje įsižiebusi gyva diskusija tarp Ukrainos ambasados darbuotojo bei dar vieno ukrainiečio ir pranešimo autorės. Ukrainos diplomatas išsyk reagavo į istorikės išsakytą kritišką požiūrį į nerefleksyvią iškilaus tarpukario istoriko koncepcijos adaptaciją Ukrainos istoriografijoje (nuo M. Hruševskio sintezės pasirodymo praėjo apie 70 metų), visiškai pasikeitus tiek istorijos mokslo tendencijoms, tiek šalies geopolitinei situacijai. Prelegentės oponento pasisakymai parodė, koks stiprus nacionalinis mitas populiariojoje ukrainiečių istorinėje sąmonėje, taip patvirtindami K.Kiričenko išsakytas mintis. Istorikės drąsa permąstyti senstelėjusias koncepcijas tautiečių buvo palaikyta vos ne tėvynės išdavyste bei akiplėšišku Ukrainos istorijos korifėjaus išniekinimu. Įsiplieskusi tėvynainių diskusija priminė panašaus pobūdžio konfrontacijas ir Lietuvos istorikų rate, kas dar kartą patvirtino egzistuojant plačius darbo barus istorikams ne tik bendradarbiaujant su kaimyninių šalių mokslininkais, bet ir koreguojant nacionalinėje istoriografijoje įsigalėjusias etnocentristines koncepcijas.
Tai, jog K.Kiričenko pranešimą lydėjo ilgai netilusios diskusijos, tik patvirtino problemos aktualumą bei tokių seminarų reikalingumą – LDK paveldas vis dar vertinamas iš skirtingų nacionalinių pozicijų, kas iš esmės kliudo tinkamai atskleisti bei įvertinti LDK kaip daugiatautės valstybės fenomeną. Tačiau prasidėjusios diskusijos bei rengiami bendri projektai rodo, jog randasi ir kitoks, daugiaperspektyvinis požiūris į LDK istorinį paveldą.