Pristatyta į lietuvių kalbą išversta knyga "Ukraina: Lietuvos epocha, 1320 - 1569"

2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

ukraina0101.JPGukraina02.jpg2010 m. vasario 21 dieną, 12 val. pristatyta į lietuvių kalbą išversta „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“ (Україна: литовська доба, 1320 – 1569). Renginyje dalyvavo Alfredas Bumblauskas ir dr. Genutė Kirkienė, Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Ihoris Prokopčukas, Ukrainos leidyklos „Baltia-Druk“ vyriausiasis redaktorius Virginijus Strolia, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktorius Rimantas Kareckas.

Mokslinė pažintinė knyga "Ukraina: Lietuvos epocha, 1320 - 1569" - tai bandymas pažvelgti į nepelnytai pamirštamą 200 m. laikotarpį (nuo XIV a. 1-osios pusės iki 1569 m. Liublino unijos), kurio metu didžiulė dalis Ukrainos buvo valdoma iš Vilniaus, taigi įėjo į LDK sudėtį. Šis periodas chronologiškai yra nemažesnis nei Kijevo Rusios, "lenkiškasis" ar "rusiškasis" Ukrainos istorijos etapai, tačiau "lietuviškajam" laikotarpiui iki šiol skirta nepalyginamai mažiau dėmesio. Todėl neatsitiktinai pagal knygos koncepciją šis leidinys turėjo tapti savotišku "katalizatoriumi" padedančiu įveikti istorines užmarštis ir paskatinti Ukrainos bei Lietuvos visuomenes įdėmiau pažvelgti į šį konkretų laikotarpį bei jo palikimą. Siekiant tai įgyvendinti visų pirma teko įvertinti priežastis, kurios privedė prie tokios "lietuviškojo" laikotarpio "užmaršties", o taip pat atlikti kruopštų tiriamąjį darbą - t.y. peržiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 m. trukusią "Lietuvos epochą". Tuo pačiu keliais štrichais paryškinant Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje. Jau 2008 m. šias idėjas pavyko realizuoti. Ukrainoje įsikūrusios, bet lietuvio vadovaujamos leidyklos "Baltia - Druk" išleista knyga ukrainiečių kalba susilaukė labai didelio susidomėjimo visuomenės ir istorijos tyrinėtojų tarpe, buvo įvertinta ir pripažinta geriausia 2009 metų istorinio pobūdžio knyga šioje šalyje (nominuota "Praeitis" knygų grupėje bei pripažinta gražiausia metų knyga). Paskatinti tokios sėkmės ir tikėdamiesi, jog Lietuvos skaitytojui  besidominčiam Lietuvos ir LDK istorija, bus nemažiau įdomu ir aktualu susipažinti su LDK palikimu Ukrainoje, 2010 m. išleistas knygos lietuviškasis vertimas, kurį papildė įvadinė dalis parašyta istoriko prof. A. Bumblausko ir dr. G. Kirkienės. Nors knyga naudinga ir istorijos mokslo specialistams, tačiau parašyta orientuojantis ne i akademinę sritį, o labiau į plačiąją visuomenę. Pagrindinis dėmesys sutelktas ne į abstrakčius istorinius procesus, bet į konkretų paveldą (architektūros ir dailės), kurį gali pamatyti ne tik specialistas. Tai lėmė, jog knyga sudaryta pagal regionus, aprašant keturias žemes įėjusias į LDK sudėtį (Kijevas, Voluinė, Podolė bei Siverų žemė su Černigovu) ir keturias žemes įėjusias į kitų valstybių sudėtį - Krymo chanatą, Haličą (Lenkijos), Užkarpatę ir Bukoviną. Didelę dalį paveldo, kuris pristatomas knygoje, galima traktuoti ne tik kaip Ukrainos, bet ir visos LDK paveldo dalimi.  Tai visų pirma Podolės, Voluinės paminklai: Vladimiro, Lucko, Kremeneco, Podolės Kameneco, Ostrogo, Oleskos, Dubno pilys bei šventyklos. Nors dalis "Lietuvos Epochos" paveldo ir yra "palaidota" po vėlesnių laikotarpių palikimo klodais, tačiau net ir po Liublino unijos, kada Ukrainos žemės jau nebepriklausė tiesiogiai LDK, šiose žemėse įgiję valdas didikai toliau kūrė savo rezidencijas. Visa tai atspindi įvairialypius saitus tarp LDK tautų ir regionų, tačiau siekiant, jog ir šiandieninėje Lietuvoje šie ryšiai nebūtų pamiršti, o taptų naujos europinės tapatybės konstravimo pagrindu bei eurointegracinių procesų dalimi - būtinas LDK bendro paveldo aktualizavimas. Juk per jo pažinimą ir iš to kylančio bendrumo atsiranda pretekstas ne tik specialistų, bet ir platesnių visuomenės sluoksnių bendravimui. Bendrai su Ukrainos specialistų pagalba parengta ši mokslinė pažintinė knyga jau įrodė tokio bendradarbiavimo privalumus, padėjo atskleisti vientisesnį ir visapusiškesnį LDK istorijos vaizdinį. Knyga atliko ir savotišką permainų iniciatorės vaidmenį Ukrainos istoriografijoje. O. Rusina ir F. Šabuldo iškėlė teiginę, kad be LDK visuomenėje besiskleidžiančių europietiškųjų –bajorų ir miestų teisės fenomenų, negalima paaiškinti kazokijos ištakų. Tuo pačiu paskatino Ukrainos mokslininkus drąsiau prabilti apie „Lietuvos epochos“ įtaką šalie vesternizacijai, t.y. Vakarų civilizacijos požymius. Pažintinę knygos vertę didina ir pirmą kartą pateikiami sunorminti Ukrainos vietovardžiai, kurių dalies formos buvo naujiena ir patiems knygos sudarytojams.Knygoje panaudota apie 300 išlikusių archyvinių dokumentų ir rankraščių, publikuojamos iškiliausių to meto žmonių portretų iliustracijos, aksonometriniai XIV-XVI a. gynybinių statinių vaizdai. Knyga parengta įgyvendinant ilgalaikę Užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo programą „LDK paveldo aktualizacija“, kurios tikslas – populiarinant ir pristatant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį kultūrinį paveldą plačiajai visuomenei skatinti kaimyninių šalių – Baltarusijos ir Ukrainos – mokslininkų bendradarbiavimą ir kurti informacinę regiono sistemą. Programą vykdo VšĮ „Istorinės atminties akademija“. Knygą lietuvių kalba išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras 2000 egzempliorių tiražu panaudojus Užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo programos lėšas.

Plačiau apie knygą: Kai Vytautas žirgus girdė Juodojoje jūroje

Apie knygos pristatymą dar žiūrėti: čia  

Knygos pristatymo akimirkos

 Atgal

 

 

 

 

 

 

 

 

 

« Atgal