Apie mus

Istorinės atminties akademija, kaip institucija, siekia atspindėti bendriausias istorinės kultūros permainų tendencijas. Pagrindinė šiuolaikinės istoriografijos permainų tendencija yra mokslo atsivėrimas visuomenei, ne tik populiarinant istorijos mokslo pasiekimus, bet ir jautriai reaguojant į visuomenės lūkesčius ir kolektyvinės sąmonės tendencijas. Todėl keičiasi istorijos mokslo struktūra, šalia istorijos tradicinių tyrimų akcentuojanti teorijos ir istorinės sąmonės tyrimų (istorijos didaktika) vaidmenį. Formuojasi naujos istoriografijos ir visuomenės istorinės sąmonės sąveikos sritys – istorinė arba atminties kultūra ir jos studijos, istorijos arba atminties politika ir jos studijos.

Istorinės atminties akademija kaip institucija siekia atspindėti šiuolaikinės Lietuvos istorinės kultūros tendencijas, kurias galima apibūdinti kaip siekį, formuojant naujus Lietuvos tapatybės modelius – pereiti nuo XIX a. – XX a. pr. susiformavusio gynybinio, etnocentrinio, uždaro, selektyvaus ir direktyvinio modelio prie atviro, ilgų istorinių distancijų atmintimi paremto europietiško Lietuvos tapatybės modelio.

Istorinės atminties akademijos tikslas yra siekti įveikti istorinės užmaršties, ypač apie senąją Lietuvos valstybę - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją - slenksčius:

  • Pirmasis – sovietmečio nulemtas, visiems žinomas užmaršties slenkstis – iš atminties buvo trinama viskas, kas susiję su Lietuvos valstybės tradicijomis. Naikinta ne tik atmintis apie išlikusį LDK paveldą, bet ir moderniosios Lietuvos Respublikos tradicijos;
  • Antrasis – lietuvių tautinio atgimimo valstietiškas ir etnokultūrinis pobūdis, atsisakęs ne tik kilmingųjų, bet ir visų Adomo Mickevičiaus sanklodos lietuvių;
  • Trečiasis – LDK elito akultūracija arba polonizacija. XVII, o ypač. XVIII a. LDK diduomenė vis labiau integravosi į Lenkijos politinį gyvenimą, o XIX a. dėl Rusijos priespaudos platūs bajorijos sluoksniai šliejosi prie besiformuojančios (žymiai pajėgesnės nei lietuvių) lenkų moderniosios tautos;
  • Ketvirtasis – Liublino unija, atskyrusi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Ukrainą, kur buvo kitų LDK likusių Gediminaičių tėvonijos;
  • Penktasis – valdovų Vytauto ir Kazimiero centralizacinė politika, nustūmusi dalį Gediminaičių į Maskvą, kur jie tapo integralia Rusijos istorijos dalimi.

Istorinės atminties akademija siekia suburti plataus regiono mokslininkus, su kuriais būtų galima įveikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „nacionalizacijos“ ir „dalybų“ tendencijas, nuo XIX a. besireiškiančias rusų ir lenkų, o XX a. dar ir lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių istoriografijose ir istorinėse kultūrose.

 

A. Švedo ir prof. A. Bumblausko interviu apie Istorinės atminties akademijos tikslus, nuveiktus darbus, veiklos perspektyvas. Lietuvos istorijos studijos, 2007, Nr. 20.: Bumblauskas_Svedas.pdf (141.52 KB)

Apie išlikusį LDK dvasinį ir matarialųjį paveldą Ukrainoje kalbasi rašytojas Kazys Almenas, istorikas Alfredas Bumblauskas ir „Kultūros barų“ vyr. redaktorius Bronys Savukynas. Kultūros barai, 2007, Nr. 11.: LDK paveldas.doc (59.00 KB)